|
Galūnės parinkimas
Daugelio žodžių forma nekelia jokių norminimo problemų, tačiau Lietuvoje yra daug tarmių, šnektų, kuriose tas pats žodis turi skirtingą formą. Taigi kuriant bendrinę kalbą iš kelių variantų reikia pasirinkti kurį nors vieną.
Renkantis dažniausiai atsižvelgiama į paplitimą. Kad paplitimas būtų pakankamas kriterijus, reikia turėti kiekvienos formos vartojimo žemėlapį, statistinius duomenis. Laikas nelaukia, reikia kurti normą, neturint tikslių duomenų. Žodynuose pateikiami keli variantai. Pirmasis visada pateikiamas tas, kuris būdingas tarmei, sudarančiai bendrinės kalbos pamatą: kalbos pamatą: kalbos pamatą: atvejas (=atvejis), dygsnys (=dygsnis), peltakis (=peltakys), sandėlis (=sandėlys), sąsiuvinys (=sąsiuvinis) ir kt.
Yra linksniuočių linksnių variantų, netgi giminės formų svyravimo, pvz., sakoma dantis, danties, bet girdėta ir dantys, dančio, greta petys, peties yra ir petys, pečio. Bendrinė kalba siekia vienodumo ir stabilumo, renkasi vieną formą ir stengiasi įtvirtinti jos vartojimo tradicijas. Norma pasirinkta dantis, danties (vyr. g.), petis, peties (vyr. g.), debesis, debesies (vyr. g.), pagalvis ir pagalvė palikti kaip gretutinės formos.
Santykiniai būdvardžiai su galūne -is vienaskaitos naudininkui pasiskolino daiktavardžio galūnę. Tokie atvejai norminant taisomi: geležiniui (=geležiniam) vilkui, mediniui (=mediniam) šaukštui, baltažiedžiui (=baltažiedžiam) dobilui, bendraamžiui (=bendraamžiam) žmogui.
Šių būdvardžių galūnė virsta daiktavardine todėl, kad dažnai jie vartojami kaip daiktavardžiai. Štai žodžiai bendraamžis, trumparegis, žilagalvis gali būti ir vartojami, ir linksniuojami kaip daiktavardžiai: Reikia lik nusilenkti šitam žilagalviui. Trumparegiui reikia kitokių akinių. Sakiniuose, kur būdvardis pavartotas daiktavardiškai, būdvardinė galūnė žodžiui netinka.
Įvardis, kaip kalbos dalis, yra panašus ne į žodžių, o formų klasę: neturi konkrečios reikšmės ir yra ribotas vienetų skaičius. Normos variantų turi tik du žodžiai. Tai pirmiausia daiktavardinės kilmės įvardis pats. Šnekamojoje kalboje yra du vienaskaitos kilmininko variantai: paties ir pačio. Šie variantai atėję iš daiktavardinės vartosenos, norminė forma paties. Antrasis įvardis keletas. Bendrinėje norminėje kalboje tai giminės nerodantis ir nederinamas žodis. Jis pats yra pagrindinis junginio narys, valdantis kilmininką, plg. keletas vyrų ir keletas moterų. Taigi forma keletą, keletos, keletai metų (=keletas, keleto, keletui metų) yra taisytina.
Kalbėdami apie negyvų daiktų giminę nežinome, kodėl stalas yra vyriškosios giminės, o lenta moteriškosios. Lietuvių kalboje, turinčioje daug tarmių, tas pats daiktas labai dažnai pavadinamas skirtingų giminių formomis. Sakoma dalgis (-io) ir dalgė (-ės), anglis (-ies) ir anglis (-io), darbymetis (-čio) ir darbymetė (-ės), laivas (-o) ir laivė (-ės). Pavyzdžiui, radio vienose tarmėse turi formą radijas (kaip ir bendrinėje kalboje), bet kam neteko girdėti sakant radija. Geriau motyvuoti galima analizo keitimą analize. Analizė yra priešpriešiniu ryšiu susijusi su sinteze ir privalo turėti tą pačią giminės formą. Analizai atėjo iš rusų kalbos. Sintezę, matyt, esame gavę kitu keliu ir paversti ją vyriškosios giminės forma tiesiog neįmanoma, todėl ir derinama analizė su sinteze, nors kai kuriose poliklinikose dar galima girdėti kalbant apie analizus.
Morfologinio tipo kalboje, kur svarbiausia kaitant yra galūnė, labai stipri tendencija lietuvinti žodžius ir juos linksniuoti, norminti giminės formas: elipsis (=elipsė), ikrą (=ikrai), hobi (=hobis), žaliuzi (=žaliuzės), visky (=viskis). Kartais norminant giminė nekeičiama, o tik galūnė, nes žodis su netinkama galūne atėjęs iš svetur, kai jau buvo lietuviška jo forma: sardina (=sardinė), skumbrija (=skumbrė).
Visai natūraliai kai kas ima linksniuoti kaitydamas galūnę tų svetimų žodžių, kurie baigiasi galūne -ė. Linksniuojama kaip lietuviškas žodis katė: kupė, kūpės, kupei..., reziumė, reziumės, reziumei... (Ar jau parašei reziumę?). Toks linksniavimas nelaikomas norma, bet ir didelės žalos nedaro.
Lietuvių kalboje nemaža daiktavardžių, kurių galūnė -as eina po j: a) asmenų pavadinimai: audėjas, kirpėjas, rašytojas, skaitytojas ir kt.; b) daiktų ar reiškinių pavadinimai: kraujas, vėjas. Sunku nustatyti jų vietininko formą. Problema viena: kurią vietininko formą pasirinkti linksniuojant kraujas ir vėjas, nes vienur sakoma kraujuje, vėjuje, o kitur kraujyje, vėjyje. Kol kas bendrinėje kalboje jos yra abi artu. Kalbos kultūrai jokios žalos: Kraujuje (kraujyje) pagausėjo leukocitų. Nevirpėk kaip epušės lapelis vėjyje (vėjuje).
Tvarkant kalbą atsisakoma dauginių skaitvardžių galininko varianto dvejis (=dvejus), trejis (=trejus), ketveris (=ketverius), penkeris (=penkerius), sešeris (=šešerius), septyneris (=septynerius), aštuoneris (=aštuonerius), devyneris (=devynerius) metus.
Kartais pagal dauginių skaitvardžių formą sudaromi ir paprastieji pagrindiniai skaitvardžiai: keturius, penkius, bet tai taisytina į keturis, penkis, šešis.
Prie skaitvardžio galūnės parinkimo problemų dar galima pridurti klausimą: Kelinto šiandien? Šiandien yra penkto rugpjūčio. Kelinto, penkto, šešto, dešimto vartojimas sakant datą labai senas reiškinys, atėjęs iš slavų kalbų per tarmes. Klausiant Kelinto šiandien?, galvoje vis tiek turima sąvoka mėnesio diena. Lietuvių kalboje diena yra moteriškosios giminės, todėl reikia derinti klausimą ir atsakymą net tada, kai žodis diena praleidžiamas. Kelinta šiandien? Šiandien rugpjūčio šešta (geriau įvardžiuotinė forma šeštoji), sausio tryliktoji, birželio keturioliktoji.
Parengė lietuvių kalbos redaktorė Genutė Misevičienė
|
