|
KAS YRA KALBOS KULTŪRA IR KODĖL JOS REIKIA
Terminas kalbos kultūra Lietuvoje palyginti naujas ir sakant apskritai, tai yra pavyzdingas ar bent tinkamas kalbos vartojimas.
Kalbos kultūra siaurąja prasme yra kalbos taisyklingumas, todėl turime vartoti norminius žodžius ir jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius ir sakinius. Pagal raiškos formą kalba yra sakytinė ir rašytinė, kuriai svarbu norminė rašyba ir skyryba.
Kalbos norma yra visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma. Šis reiškinys gali būti bet kurio lygmens: tarimo, kirčiavimo, žodžių formų parinkimo ir vartojimo, darybos ir kaitybos, žodžių junginių ir konstrukcijų ar sakinių sudarymo. Apie viską galima perskaityti žodynuose, gramatikose ir kituose norminamuosiuose veikaluose apie kalbą. Norminamųjų taisyklių nustatymas vadinamas kalbos norminimu, kitaip kodifikavimu, kodifikacija. Lietuvių bendrinės kalbos normos nėra sugalvotos ar sukurtos: jos paremtos šnekamosios, gyvosios kalbos taisyklėmis, vartojimo polinkiais.
Kalbos kultūra plačiąja prasme, be kalbos taisyklingumo, turi atitikti estetikos ir kalbos etikos reikalavimus. Jei jau prakalbome apie tai, nereikėtų pamiršti ir komunikacinės kalbos kultūros: ar žmogus sugeba ne tik taisyklingai kalbėti, bet ir gražiai, kultūringai bendrauti, patraukti ir sudominti.
Kalbos etika rūpinasi, kad kalbėtume ne tik taisyklingai, gražiai, bet ir kultūringai, mandagiai. Visada buvo ir bus svarbu gerbti pašnekovą, neįžeisti jo savo žodžiais. Kultūringai ir nuoširdžiai bendraujantį žmogų visi mėgsta, o šiurkštaus, nemandagaus vengia. Mandagus, pagarbus tonas patraukia, gerai nuteikia.
Kalbos kultūra ir siaurąja, ir plačiąja prasme būtina kiekvienam žmogui, tačiau pirmiausia daug bendraujančiam su kitais žodžiu ir raštu. Žmogaus kalba daro neabejotiną poveikį, ypač jeigu jis yra svarbus, eina svarbias pareigas.
Lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, turi bendrinę kalbą. Ja rašomi raštai, spauda, kalbama per radiją ir televiziją. Be jos neįmanoma apsieiti valstybinių ir viešųjų įstaigų darbuotojams.
Bendrinė kalba turi būti nedarkoma, tinkamai vartojama, prireikus - tikslinama, kuriami naujų mokslo ar kitokių veiklos sričių žodžiai ir terminai. Tik taip kalba bus funkcionali, atitiks šiuolaikinio žmogaus poreikius, bus informatyvi. Turtinga kalba galima tobuliau mąstyti, tiksliau reikšti mintis, perteikti patirtį. Žinome, kaip sunku, kai reikia kokio naujo pavadinimo, o jis dar nesukurtas.
Kultūringas kalbos vartotojas visada lygiuojasi į prestižinę kalbą. Pirmiausia tai žiniasklaidos, televizijos ir radijo, teatrų, kino, valstybės institucijų kalba. Visada vyrauja tikroji prestižinė kalba daugelio, ypač elito, siekiamas tinkamo kalbėjimo pavyzdys. Daug lemia ir patriotinis žmogaus nusiteikimas gerai mokėti, tinkamai vartoti savo šalies kalbą. Visai tautai suvokus kalbos reikšmę ir norint ją išlaikyti, galima nuveikti labai daug: skleisti savo tradicijas, kultūrą, kultūringą kalbą.
Į lietuvių kalbą su kultūros, mokslo, technikos plėtra visą laiką veržėsi svetima terminija. Su šiuo reiškiniu kovojo kurdamas naujadarus ir Sirvydas, ir Daukantas, ir 19 a. pabaigos 20 a. pradžios atgimimo veikėjai. Buvo stengtasi visiems svetimos kilmės žodžiams surasti lietuviškų atitikmenų. Daugelis sukurtų žodžių praturtino mūsų kalbą, pvz.: vietoj akcentuoti pabrėžti, egoistas tapo savimyla, embrionas pakeistas į gemalas ir daugelis kitų. Buvo sukurta ir tokių žodžių, kurie kalboje neprigijo, nesugebėjo išstumti tarptautinio žodžio ir dabar skamba gana juokingai, pvz.: vypsonė (teatras), oramieris (barometras), orovė (klimatas).
Kalba ir jos kultūra svarbu kiekvienai asmenybei. Daugeliui intelektualiųjų profesijų kalba yra darbo įrankis. Ir paprastam žmogui ne sykį tenka rašyti laišką, prašymą, dažnai prireikia pakalbėti bendrine kalba viešai. Kalbos kultūra kiekvienam kalbančiajam ar rašančiajam padeda pasinaudoti visomis trimis kalbos funkcijomis: ir informacine, kai norime ką pranešti kitiems; ir apeliacine, kai kviečiame imtis veiklos, ir emocine, kai norime sukelti kieno nors tam tikrus jausmus, sukurti nuotaiką.
Nepamirškime, kad kalba - kiekvieno iš mūsų veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravę iš jo kalbos galime daug ką spręsti apie jo išsimokslinimą ir išsilavinimą, erudiciją, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę. Tik tie, kurie gerbia savo kalbą, gerbia save ir kitus. Bendrinė kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir tautos prestižo ir pasididžiavimo dalykas.
Parengė lietuvių kalbos redaktorė Genutė Misevičienė.
|
