|
Naujadarai ir hibridai
Kalbos priklausymas nuo visuomenės raidos ir jos pokyčių pastaruoju laikotarpiu yra akivaizdus. Politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo permainos lemia ir kalbos sistemos pokyčius, iš kurių bene labiausiai pastebimi tie, kurie susiję su žodyno pasipildymu naujais žodžiais. Naujažodžių atsiradimas lemia vidinius kalbos pakitimus: persigrupuoja sinonimų eilės, persitvarko leksinės semantinės grupės ir laukai.
Naujų lietuvių kalbos žodžių sąmoningai darytasi per visą rašytinės kalbos istoriją (negalima pamiršti K. Sirvydo, M. Daukšos, S. Daukanto, J. Jablonskio, J. Balčikonio ir kitų kalbininkų nuopelnų).
Naujažodžio apibrėžimuose pirmiausia akcentuojamas naujumo suvokimas.
Nemažai tyrinėtojų nurodo, kad tam tikrą laiką turi būti jaučiamas naujažodžio naujumas. Keliamas klausimas, kiek laiko naujus leksinius vienetus galima laikyti naujais, ir iš karto aišku, kad tikslaus atsakymo negali būti. Akivaizdu, kad kol visuomenė įvardijamą daiktą ar reiškinį laiko nauju, tol ir jo pavadinimas suvokiamas kaip naujažodis.
Tradiciškai kalbotyroje skiriami du pagrindiniai žodžių atsiradimo būdai: žodžio darymasis savo kalbos priemonėmis ir skolinimasis iš kitų kalbų.
Priklausomai nuo jų kilmės, vieni naujažodžiai vadinami naujadarais, kiti skoliniais. Tarpinę padėtį tarp savos kilmės žodžių ir skolinių užima hibridai, kurie dažniausiai apibrėžiami kaip žodžiai, turintys kitų kalbų kilmės morfemų. Kadangi didžioji dalis ateinančių į kalbą skolinių yra adaptuojami (t.y. pritaikomi prie kalbos fonetinės ir gramatinės sistemos) ir neišvengiamai gauna bent jau lietuviškas galūnes, tai lietuvių kalbos žodyno atžvilgiu tikslesnis būtų siūlymas hibridu laikyti žodį, kuriame yra sujungtos savos kilmės ir skolintų žodžių darybos priemonės (pamatiniai žodžiai, darybos afiksai).
Naujažodžius galima klasifikuoti pagal kilmę, t.y. į savuosius, skolinius ir hibridus, grupuoti juos pagal darybos būdą į vedinius ir dūrinius.
Taigi hibridai yra žodžiai mišrūnai. Hibridų yra vartotinų ir nevartotinų.
Svetimų darybos formų (kalba paprastai nesiskolina: jos ateina iš svetur su visu žodžiu ir tik vėliau imamos suprasti kaip savos ir retkarčiais dėliojamos prie savų šaknų sukuria tokius hibridus, kaip žiemavoti (=žiemoti), būvoti (=būti), antimedžiaga, ultragarsas. Vienus hibridus pakeičiame savaisiais žodžiais, o kiti pasilieka kalboje kaip vartoti tinkamai žodžiai.
Dažniausiai imamas tarptautinio žodžio kamienas ir pridedama lietuviškų priešdėlių, priesagų: suaktyvinti, aktyvumas; suorganizuoti, organizavimas; susisteminti, sisteminis, sistemingas; išpakuoti, supakuoti, supakavimas, pakuotė.
Rečiau prie savo kamieno pridedama tarptautinė priesaga arba priešdėlį atstojantis tarptautinis elementas, pvz.: antikūnis, antidalelė, kontrpuolimas, kontržvalgyba.
Kartais vienas kamienas lietuviškas, kitas tarptautinis: šviesoforas, mikrobanga, superlaidus.
Vartotini tie hibridai, kuriuose yra lietuvių kalboje įteisintų tarptautinių žodžių elementų.
Nevartotino hibrido kuri nors reikšminė žodžio dalis (šaknis, priešdėlis, priesaga) lietuvių kalboje neįteisinta. Nevartotini hibridai (Kalbos praktikos patarimai juos žymi tiesiog hibr.), kalbą gadina ne mažiau kaip tikrieji barbarizmai, tačiau raštuose jie reti, o dažnesni šnekant.
Bulka yra barbarizmas, taigi nieko gero, jei ir pridedame gražią lietuvišką priesagą utė sakydami bulkutė (=bandelė). Nevartotinas bliūdas (=dubuo), todėl netinka ir vediniai bliūdelis, bliūdukas (=dubenėlis). Netinka pletkai, netiks ir pletkinti (=apkalbėti, liežuvauti), pletkininkas, -ė (=liežuvautojas, -a; apkalbėtojas, -a). Jei netinka miera, tai netinka išmiera (=dydis, numeris jei drabužio, avalynės; matmuo, formatas jei lakšto).
Yra hibridų su svetimais priešdėliais, ypač da-.
Dažniausiai priešdėlis da- keistinas priešdėliu pri-: Iki kokių nesąmonių daeiname (=prieiname)! Jums dar reikės gerokai damokėti (=mokėti, primokėti). Šis priešdėlis lengvai pakeičiamas ir kitais priešdėliais: Kietos bulvės, nedavirtos (=neišvirtos). Reikėjo pačiam dasiprotėti (=susiprotėti). Labai daug atvejų, kur šio priešdėlio iš viso nereikia, o kartais visą posakį reikia keisti: Negalima daleisti (=leisti) eismo taisykles pažeisti. Daleiskime (=tarkime, sakykime), kad x=y. Išvada aiški: priešdėlis da- bendrinei kalbai neteiktinas, nes jis neturi savo norminių reikšmių sistemos. Kiekvienas lietuviškas priešdėlis turi savo reikšmių sistemą ir būrį prisišliejusių vertinių. Todėl labai aiškiai galima skirti normą ir nenormą.
Tarp sudurtinių hibridų, kaip ir apskritai tarp sudurtinių daiktavardžių, produktyviausias darybos modelis dūriniai su antruoju vardažodiniu dėmeniu: pusbliūdis (= pusdubenis), pusbonkis (= pusbutelis), pusdurnis (= puskvailis, puskvaišis). Pirmasis dėmuo gali būti nesavarankiškas elementas ar priešdėlis (agroplėvelė, dendrosodelis, ekoženklas, hidrojėgainė, metavaizdas, pseudoglobėjas) ir savarankiški žodžiai (energosrautas, gipsažolė, popkaralienė, pornožvaigždė). Pastarojo tipo dūrinius reikia keisti žodžių junginiais su daiktavardžio kilmininku. Daugiausia priekaištų iš kalbos normintojų susilaukia sudurtiniai žodžiai su pirmuoju dėmeniu auto-, rodančių sąsajas su automobiliais, jų detalėmis ir pan. (LKKN, 1998). Tačiau vis dar galime rasti autopriekaba (=automobilinė priekaba), autoreikmuo (=automobiliniai reikmenys), autovilkikas (=vilkikas) ir kt. Netaisyklingais laikomi ir hibridiniai dūriniai su dėmenimis elektro-, radio-, pvz.: elektrokrautuvas (=elektrinis krautuvas), elektrostotis (=elektros stotis), radiospinduliavimas (=radiacija, radiacinis spinduliavimas) ir kt. Dauguma dūrinių su svetimos kilmės elementu skiriasi savo struktūra nuo lietuviškų sudurtinių žodžių ir užima izoliuotą padėtį lietuvių kalbos darybinėje sistemoje. Mokslinėje literatūroje be jų neišsiverčiama, tik reikėtų rašyti taisyklingai lietuviškai.
Sudurtinių hibridinių būdvardžių darybos modelis beveik toks pat. Svetimos kilmės komponentą mėgstama padaryti pirmuoju: hipersmulkus,-i (= labai smulkus, ypač smulkus), propionrūgštis,-ė (= propiono rūgštis), pseudoneigiamas,-a, (= pseudo neigiamas), superuolus,-i (=ypač uolus), tiek ir antruoju: didžiagabaritis,-ė, rudachalatis,-ė, smailiaarkis,-ė, trumpaperiodis,-ė savarankišku ar nesavarankišku dėmeniu.
Hibridų yra ir tarp dūrinių su antruoju veiksmažodiniu (visada savakilmiu) dėmeniu. Tai veiksmų (limfotaka, plg. kraujotaka; kosmojauta =kosmoso jutimas; patentotyra =patentų tyrimai) arba jų atlikėjų, prietaisų (debitomatis = debito matuoklis; torpednešis) pavadinimai.
Reikia visiems kalbos vartotojams, o ypač vertėjams įsidėmėti, kad sąveikaujančios kalbos turi ne tik bendrumų, bet ir skirtumų. Versdami nesistenkime tekstų perteikti pažodžiui, vis tiek nieko doro neišeis. Verčiant svarbu neiškreipti informacijos.
Parengė lietuvių kalbos redaktorė Genutė Misevičienė
|
